Buvo griuvėsiai, verkiančios širdys.

Dangus aptemęs, nutilusios gatvės.

Nė vieno netinkamo žodžio ištarta,

Melas laimi prieš tiesą.

Jausmai kariami, kad gyvas išliktum,

O mintys pakastos giliai po žeme.

Tai karas prieš žmogų,

Jo protą ir sielą.

Tai karas prieš tai,

Ką vertiname šią dieną.

Kovos ir mūšiai – skambi praeitis

Ir liko tik džiaugtis, kad tai –

Praeitis.

Vėl laisvas mūs žodis ,

Vėl siekiam svajonių.

Vėl bėgam į gatvę

Be baimių, pavojų.

Išlaisvintos sielos ir  kūnai be pančių,

Ir viskas taip miela, jauku ir gražu,

Ir viskas čia spindi viltim ir džiaugsmu.