Rašo gimnazistai

Lietuvių kalbos mokytojos Reginos Pipirienės mokinės rašytojui Jonui Biliūnui skiria savo kūrybą.
Niūronių kaime užaugęs berniukas
Savo ranka ir mintimis sukūrė pasaulį.
Sodne raibajai gegutei kukuojant,
Išaugo tame pasaulyje realybe ir prisiminimais apipintos tankios girios,
Šileliai, upėmis apjuosti,
Šventosios upės pakraščiai.
Saulę, vejamą žvaigždžių, stebėjo,
O girių vidury, mėnulio apšviesti,
Sudygo kaimai ir jų istorijas gyvenantys, sekantys žmonės.
Dabar tą pasaulį mes randame knygose.
Jis sekamas puslapiuose ir iš lūpų į lūpas.
Nėra šiame krašte to, kas nežinotų likimo
Baltos katytės ir šuns, nušauto palei miško krūmus.
Kaip berniukas manęs esąs tikras Amerikos tyrlaukių gyventojas,
O įtempus lanką buvo paleista zvimbianti strėlė.
Pievoje liko styroti vienintelis jo gyvenimo šūvis,
Ligi šiolei tebenešiojamas krūtinėje.
Ir daug kitų istorijų paliko su gilia prasme
Berniukas, sukūręs pasaulį ir žmones jame.
Kur ubagas eina duona nešinas, iš namų išvarytas,
Kur žąsų apsuptas tėvelio laukia Joniukas ligi ryto,
Kur, suvalgęs paskutinę vakarienę už penkiolika kapeikų,
Liko kyboti Laurynas Dūda, apsuptas rudeninio speigo.
Jo kūne amžinai užmiega mintys ir jausmai,
Nutyla visi gyvenimo vargai.
Tos tankios girios ligi šiolei stovi.
Šventosios upės pakraščiai šio krašto kelius mums rodo.
O tam pasauly saulė, vejama žvaigždžių, tekėjo
Ir mėnulio apšviesti, ramiai sugulę žmonės greta esamų gyvenimus stebėjo.
Pakilus aušrai, rinkdami rasą ir maldas,
Ant Laimės žiburio sustojo žmonės vorele
Šią dieną ligi vakaro girdėti aidu.
Giesme ir žodžiu aš šį pasaulį jo miniu.

Ugnė Timukaitė, IId klasė
 

Ne vienas per amžius niūriuosius kartojo  minėjo -

Gyvenimas be laisvės nesą reikalingas.

Vis skleidžiasi sparnai,

Tolyn, platyn,

L ig šiol užmiršti niekados! (Maironis)