Patys gražiausi, linksmiausi ir brangiausi prisiminimai mus aplanko iš vaikystės: dienos, pilnos nerūpestingumo, noro viską paliesti, pažinti, užuosti, išbandyti, išragauti, pasigaminti... Nuoširdžiai dėkoju pirmokų mamoms ir tėčiams, močiutėms ir seneliams, kurie mus grąžino į praeitį – į savo vaikystę, jaunystę. Supratome, kad esame panašūs į senelius ir prosenelius charakteriu ir temperamentu, ūgiu, eisena, plaukų spalva, akių spindesiu, išraiškinga kalbėjimo maniera, stropumu, noru sportuoti, šokti, meistrauti, virti, kepti, kad panašūs ir santūrumu, ir begaliniu linksmumu. Ačiū, kad turėjome galimybę pačiupinėti senelio pypkę ir pasimatuoti garbingo šaulio kepurę, rankose laikyti lūpinę armonikėlę ir tarsi išgirsti skambančią melodiją. Ačiū už prosenelio išsaugotų relikvijų skrynelę, kurioje sustojęs prasmingai nugyventas žmogiškasis laikas. Ačiū už Tėvynės ir gamtos bei žmogaus meilę. Už tai, kad sužinojome, kokių pomėgių turime ir kokias specialybes norėtume išbandyti. Ir... kokie nenorėtume būti. Džiugu buvo skaityti posmus apie mažą mergaitę Tomą (eiles rašė jos močiutė), sklaidyti Kotrynos ir Judrės giminės knygas, vartyti nuotraukas ir dėtis širdin visas mūsų brangių žmonių išmoktas ir mums perduotas pamokas. O Gabija iš močiutės paveldėjo gebėjimą skaniai gaminti – ji iškepė gardžių keksiukų ir mėgavomės jais visi, ir dar kuratorę pavaišinom. Juk dalintis – taip gera!
Daiva Kuprionienė