Ir vėl auksaspalvis ruduo. Įsibėgėjo dar vieneri mokslo metai – ankstyvas kėlimasis, pažintis su naujais mokiniais, pamokos, tėvų susirinkimai, kontroliniai darbai… O juk ir mokytojams dar labai knieti bent mintimis pasivyti šiltą ir įspūdžiais alsuojančią vasarą...
Ir tuomet dideliam mūsų džiaugsmui naujasis kolega Alvydas pasiūlo edukacinę kelionę po kalvotąją Žemaitiją...
Pažintį pradėjome nuo senosios sostinės Telšių. Miestas visus sužavėjo – dailus, stilingas, kompaktiškas, susitvarkęs, draugiškas, gražus, neapsnūdęs, gyvas... Neatsiejama jo savastimi tapo mūsų kraštiečio skulptoriaus, profesoriaus Romualdo Inčirausko darbai. Įspūdį sustiprino charizmatiškas gidas, stebinęs erudicija ir humoro jausmu.
Gargždelės kaime aplankėme po atviru dangumį įkurtą, sakralumu užburiančią Viliaus Kazimiero Orvido sodybą – muziejų. Daugelį metų, padedamas tėvo, Vilius Orvidas iš Salantų apylinkių į sodybą gabeno melioratorių sunaikinimui pasmerktus riedulius, šimtamečius ąžuolus, griaunamose sodybose likusius etnografinius daiktus, iš kapinių pašalintus senus kryžius... Dievo Apvaizdos akį primenanti teritorija išraižyta takų takelių...Vaikščiodami po juos kažką randa visi – ir laimingi, ir nusivylę, ir pakylėti, ir nuliūdę. Sakoma, kad blogas žmogus čia negali ilgai ištverti, o ieškantieji vėl sugrįžta.
Mosėdyje pirmiausia aplankėme gimnaziją. Juk toks ir buvo kelionės tikslas – susipažinti, pasidalinti patirtimi, sužinoti, kokiais rūpesčiais ir viltimis gyvena kolegos iš tolimo Lietuvos kampelio. Jauki ir miela Mosėdžio gimnazija. Šaunūs, kūrybingi ir labai draugiški ten dirbantys mokytojai – žemaitiškai atkaklūs, nepasiduodantys ir optimistai. Stiprybės ir kūrybiškumo kolegos žemaičiai, ko gero, semiasi ir iš nuostabios aplinkos. Prie Bartuvos upės įsikūręs Mosėdis – vienas gražiausių, tvarkingiausių, labiausiai turistų lankomų Žemaitijos miestelių. Labiausiai jį garsina gydytojo Vaclovo Into įkurtas Respublikinis unikalių akmenų muziejus. Kulių, žemaitiškai vadinamų akmenų, miestelyje devynios galybės, ne veltui Mosėdis vadinamas akmenų sostine. Net ir čia radome sąsaja su Anykščiais- šalia Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios tebestovi namas, kuriame 1895–1998m. gyveno kunigas, rašytojas, aktyvus lietuvybės puoselėtojas Juozas Tumas Vaižgantas.
Antrą kelionės dieną, važiuodami į Žemdirbio muziejų, tikrai nesitikėjome pamatyti kažką įdomaus, ypatingo. Bet nuo pirmųjų pažinties su muziejaus šeimininku Virginijumi Mitkumi akimirkų skepticizmas dingo greičiau už ryto rūką... Virginijus nepaprasta asmenybė. Jis – Afganistano karo dalyvis, apie savo patirtis pasakojantis su stoiška ramybe. Į Aleksandriją, kur ir yra 36 arų 2007 įkurtas senove dvelkiantis Žemdirbio muziejus, Virginijus kasmet suburia tarnybos draugus. „Suvažiojam, pasirokojam, paašarojam...“– su liūdna šypsena veide žemaitiškai pasakoja vyras. Muziejuje gausu žemės arimo, purenimo, sėjos, pasėlių priežiūros, derliaus nuėmimo, surinkimo, suvežimo, iškūlimo, išvalymo, priemonės, statybininkų, stalių įrankių, medžio pjovimo ir apdirbimo mašinų, plytų darymo formų, transporto priemonių, pakinktų, namų apyvokos, buities reikmenų, I ir II pasaulinius karus primenančių eksponatų. Kiemą puošia unikalūs kalvystės darbai – geležiniai vabzdžiai, drakonai... Virginijaus paraginti trumpam pakeitėme numatytąjį kelionės maršrutą. Labai norėjome pamatyti tiltą, kurį per Šatos upę Virginijus su bičiuliais pastatė, kad kaimo žmonėms lengviau būtų pasiekti sentikių kapinaites. Tikrai nedaug yra žmonių, galinčių be mažiausio pasididžiavimo balse pasakyti – „pastačiau tiltą“... Ištroškę ir sukaitę galėjome atsigaivinti tyru Truikinų ( Šmitos versmės) šaltinio vandeniu. – Toliau kelias vedė į vikingų laikus menantį, Luobos ir Brukio santakoje įsikūrusį, Apuolės piliakalnį. Čia karingieji kuršiai 853 m. atlaikė net aštuonias dienas trukusią švedų karaliaus Olafo ir jo karių apgultį. Širdis džiugino nuo piliakalnio atsivėrę rudenio saulės nušviesti vaizdai.
Ir nebūtume anykštėnai, jei atvažiavę šitiek kilometrų, savo akimis neįsitikintume ar tas Barstyčių akmuo tikrai didesnis už mūsiškį Puntuką. Tad patraukėme į Skuodo rajone esantį Puokės kaimą. Visais įmanomais būdais išmatavus – 13,4 m ilgio, 3,6 m aukščio, 7,5 m pločio, apie 680 tonų sveriantį akmenį – teko pripažinti žemaičių pergalę... Guodėmės tuo, kad mūsiškiame akmenėlyje iškalti legendinių lakūnų atvaizdai ir testamentinei žodžiai.
Paskutinis aplankytas objektas nuteikė rimčiai ir susikaupimui. Šaltojo karo muziejus – vienintelė Europos ekspozicija, įrengta viename pirmųjų sovietų Sąjungos buvusiame požeminiame balistinių raketų paleidimo komplekse. Jame buvo dislokuotos keturios vidutinio nuotolio balistinės raketos, apginkluotos galingomis termobranduolinėmis galvutėmis. Įtaigus gidės pasakojimas, suspausta aplinka, šaltis, nemalonūs kvapai... Ekskursijai pasibaigus buvo nepaprastai gera vėl išvysti žydrą dangų, medžius, besišypsančius žmones.
O kelionė atgal neprailgo. Šiaulių „Rūtoje“ nupirkome lauktuvių edukacinėje kelionėje negalėjusiems dalyvauti kolegoms, mokiniams ir artimiesiems. Naujoji SEU mokytoja Aušra, surengė smagų konkursą, patikrindama, ką išmokome ir sužinojome. Kelionė – laikas šnekučiuotis, dainuoti, juokauti ar tyliai pro autobuso langą stebėti pakelės vaizdus. Ir galvoti apie tai, kaip gera gyventi laisvėje ir taikiai, suvokiant, kokie svarbūs yra ryšiai, jungiantys visų mūsų širdis, tarsi Virginijaus Mitkaus tiltas.
Jūratė Musteikienė
