Itin smagu pristatyti unikalų kūrybinį produktą “1 kūrinio galerijoje”, o jo kūrėjas Emilijus mus tarsi kviečia pažvelgti pro mažą šviečiančią skylutę?   Šviesos instaliacija, konceptualus tapybos, instaliacijos bei šviesos derinys sukuria savitą erdvę.  Nuo formoje (butelyje) esančios šviesos šaltinio, šaltos šviesos paveikslas krenta ant lygios baltos sienos, sukurdamas virpačios erdvės įspūdį. Mėlynų spalvų atspalviais bei potėpiais sukurta paveikslo plokštuma kuria ne konkrečią vietą, o visatos įspūdį. Stiklinis indas dūžta, keisdamas formą ir išskaidydamas šviesą į daugybę spindulių, sušildančių nusistovėjusią erdvę. Viskas pasikeičia. Šalta šviesa virsta šilta. Uždara forma virsta išskaidyta. Erdvė sušyla ir ant sienos susikuria jauki, šilta, apgaubianti atmosfera. Juoda linija, nenutrūkstamai keliaujanti paveikslu, čia aštriais kampais braižanti kliūčių ruožą, čia susijungianti į geometrines figūras, pasakoja keliautojo visatoje istoriją. Kiek daug šiame kūrinyje sluoksnių, vaizdinių bei metaforų… Kiekvienas atidžiai stebėjęs šią istoriją, įsileidęs kintančią šviesą, pasigrožėjęs sukurta visuma, turėtų patirti daugelį malonių potyrių. Džiugu tai, jog Emilis atsiskleidžia kaip talentingas kūrėjas, postmodernistinėmis meninėmis priemonėmis išreiškiantis išgyvenimų grožį.

 

Emilijus kalba:

 

 Kad ir kokiu stebuklu laikyčiau kalbą, kai su kelias garsais ar rašmenimis  galima paprašyti mamos arbatos, pasidalinti mintimis su draugu per atstumą, ar tai paprašyt praeivio parūkyti... bet man to nepakanka. Gera mintis už blogą galingesnė tūkstantį kartų. Man šito stebuklo – kalbos, įvaldyt dar nepavyko, todėl ir sunkoka šitą visą rašliavą gimdyti.  Kalba aš neišreiškiu to, ką išgyvenu, mąstau, jaučiu, galvoju, ką norėčiau jums ir pačiam  artimiausiam draugui pasakyti.  Po vidurnakčio būna labai gerai, jėgų yra, o į mokyklą tai 8valandą...  Galbūt dėl to, karts nuo karto sukuriu kokį darbelį, taip atsiranda daugiau vietos pasakojimui...Mažas maniau, kad piešt nemoku. Ir dabar tebemanau, bet vis tiek bandau.