Gruodžio 6 d. „ 1 kūrinio galerijoje“  nuostabų, dvelkiantį paslaptimi tapybos darbą pristatė Juliją Musteikytė.  Julijos talentas , savitas požiūris ir gebėjimas perteikti  idėjas atsiskleidė akivaizdžiai. Mane šis tapybos darbas sužavėjo savo spalvų gilumu ir paslaptingumu. Tai darbas, į kurį nepakanka tik kartą žvilgtelėti, jam reikia skirti savo dėmesio ir laiko, kad kiekvienąkart atsivertų kitos prasmės. Galiu prisiekti, kad jis mane įtraukė. 

Akimirka pasijaučiau taip, lyg būčiau tame klaidžiame miške ir turėčiau pasirinkti, į kurią pusę man traukti. Akys lėtai vedė nuo vieno paveikslo kampo iki kito. Šviesą, kuri lyg ir turėtų simbolizuoti ramybę, viltį ir visą kas gera, staiga keitė baugios, tamsios medžių viršūnės, keldamos vis didesnį nerimą ir klausimą – o kur gi jos mane nuves? Šalta mėnulio šviesa kūrė vienišumo įspūdį, tačiau lyg atsvara, brėkštanti ryto saulė  šildė ir jaukino pasaulį, tarsi sakydama – viskas bus gerai.  Lyg sulėtintoje kino juostoje  slenkant per paveikslą,  širdis staiga stuktelėjo, pamačius, kas slepiasi medžių apsuptyje... Kas tas keistas padaras su spindinčia akimi –  vilkas?, būtybė?, ar aš pats besislepiantis ir laukiantis permainų?...

Štai toks tas Julijos darbas – įtraukiantis, verčiantis susimąstyti ir nė akimirkos nepaleidžiantis tol, kol neatskleis savo paslapčių.

   Brigita Ramanauskaitė I bg

 O pati Julija save pristato taip:

Stabtelėjai?... Pagaliau susitikome akis į akį. Nors kasdien beprotiškai linksmo skambučio ritmu prasilenkiame „biliūnkės“ koridoriuje. Žinai, ko manęs dažniausiai klausia žmonės? „Ko čia šypsaisi?“ Nesuprantu, kodėl šypsena aplinkiniams kartais kelia nerimą...  Bet... man nuo to darosi dar linksmiau. Piešti pradėjau seniai. Vos pradėjusi vaikščioti flomasteriais išdabinau šeimos pasididžiavimą-visus keturis B. Kviklio enciklopedijos tomus. Aišku, likau nesuprasta... Bandžiau kažką įrodyti grąžindama tapetus, koreguodama (labai svarbius!) tėčio popierius ir net nuspalvindama išeiginio močiutės sarafano sagas... Kol neapsikentę tėvai „pridavė“ mane į Dailės mokyklą. Ilgam – 9 metams... Prieš porą metų ištrūkusi į laisvę šiemet ten sugrįžau vėl.

Piešiu viską, kas... „kas užeina ant seilės“. Portretus, apsirūkiusius kiškučius , skrybeliuotas papūgas...
„Kol dar minčių brandos sulauksiu,
aš vėl prie pasakos grįžtu...
... Taigi,
atėjome iš vaikiškų kraštų
ir zujame vaikais tarpe suaugusių...“
Vacys Reimeris
Rytoj gal nupiešiu tave...