Sausio 18 dieną „1 kūrinio galeriją“ papuošė dar vienas naujas darbas. Savo tapybos darbą pristatė IIB klasės mokinė Benita Kiliutė. 

Pati Benita save pristato taip:

Tolerancija. Noriu išgirsti kitų nuomonę. Iššūkis. Patinka išbandyti nepažintas veiklos sritis. Organizuotumas. Mėgstu burti žmones.

Atvirumas. Stengiuosi suprasti, ieškoti išeities. Iniciatyvumas. Smagu „užsukti“ kažką. Intuicija. Nujaučiu įvykius, reakcijas.

 

Optimizmas. Nenusiviliu net, jei nepasiseka. Kūrybingumas. Tapyba. Potėpiai. Peizažas.

ir ... norėčiau sulėtinti tempą.

Pažiūrėti Benitos darbo susirinko žmonės, kurie ją pažįsta arba nors kartą buvo su ja susidūrę, mat, kaip pati Benita įvardijo,  jai patinka burti žmones. Visi įpratę ją matyti kur nors vis skubančią, tiesa, visada spėjančią. Tačiau, vos atidengus Benitos darbą visi nuščiuvo.  Jos darbe vyravo visiška ramybė. Kiekvienas galėjo pajusti bangų mūšą, ji taip puikiai perteikta, ir minutėlę pabuvoti prie jūros...

Ji stovi prie lango su puodeliu arbatos, nužvelgia pro langą matomą vaizdą, dar minutėlę pagalvojus, mąsliai primerkusi akis, lyg nagrinėtų kiekvieną jai matomą  plotelį, ji išsako tik ką sugalvotą idėją. Aš stebiu ją. Stebėjau ir kai kartu ėjome namo, visur balta, veik kaip jos paveiksle: balta, šviesu, ramu... O ji man sako: „Žinai, taip tuščia galvoj, jokių idėjų“ nors tik ką jų išsakė visą daugybę. Ar ji kada nors pailsta?... Negalėčiau jos įsprausti į jokius rėmus, sakyti, kad ji išties rimta arba, kad ji linksma. Ji visur lekia, skuba, tačiau tuo pačiu būna ir rami, viską daro atsargiai ir apgalvotai. Viską daro nuoširdžiai.

P.S. O paveikslas bangavo, bangavo, nes jame jūra buvo tikra. Nors ir piešta, bet tikra.

 

Kornelija Gegnerytė