Akylas AJBG bendruomenės narys keletą savaičių galėjo stebėti visiškai neįprastą reiškinį „1 kūrinio galerijoje“. Savaitės pradžioje galerijoje atsirado abstrakčiosios tapybos darbas. Iš centrinio kompozicijos taško į visas puses pasklinda pilkų, juodų, mėlynų, raudonų spalvų potėpiai. Jautriai ir plastiškai persipindami, susimaišydami, keisdami pavidalą jie ištirpsta, paskleisdami drobėje ramią, subtilią, bet intensyvią emocinę būseną. Keletas raudonų spalvinių akcentų, kuria netikėtumo jausmą.

Atrodytų, jog nesant konkretaus vaizduojamo objekto, žiūrovas nears, kaip jam žiūrėti į tokį darbą. Tačiau šiuo atveju žiūrovo žvilgsnis klaidžioja potėpiais, įtraukdamas nejučia atsiverti ir suvokti savo jausmus. Sužadinta vaizduotė sukuria naujus vaizdinius. Todėl šalia abstrakčios drobės buvo pakabinta balta drobė, kviečianti žiūrovą čia pat išsakyti, išpiešti, kas vyksta žiūrinčiojo pasaulyje. Savaitė su nežinomo autoriaus kūriniu, sužadintais jausmais ir… balta drobė prisipildo žiūrovų minčių.

O sausio 23 d., ketvirtadienį, prie kūrinio susirenka drąsiausi meno mylėtojai ir įvyksta susitikimas su sumanymo autore, IIIc klasės mokine  Emilija Valaityte.

Susitikti intriguoja nuo pat ryto mokyklos fojė rodomas filmas, kaip tapomas šis abstraktus tapybos darbas.

Išties svarbi ir jaudinanti akimirka, nes Emilija susirinkusiems atskleidžia ją motyvavusį sumanymą – jos kūrinys turėtų tapti postūmiu jauniems žmonėms reflektuoti savo jausmus. Sumanymas išties pranoko lūkesčius, žiūrovai buvo paveikti ir drobė prisipildė labai greitai.

„Lengviau atleisti ar atsiprašyti?“, „2+2=5“, „Svarbiausia būti geru žmogumi“, „Atsipalaiduok ir apie nieką negalvok“ ir dar daugelis minčių pasklinda, persipina, užrašomos viena ant kitos, kol galiausiai susilieja į vientisą emocinį spalvinį raizginį, nuolat kintantį, bet vienareikšmiškai įtraukiantį į procesą patį žiūrovą.

Ir taip jau nutiko, jog šis Emilijos darbas yra 100-asis per 15-ka „1 kūrinio galerijos“ gyvavimo metų.

Emilija:

„Turbūt kai kurie mane pažįstat, gal turit susidarę nuomonę. Pamaniau, kad pašalinės mintys gali paveikti reakciją į šį darbą, todėl prisistatau tik dabar, jums perfiltravus ir sukūrus šių emocijų atspindį arba tiesiog išsiliejus, pasakius, ką galvojat, tai ko galbūt garsiai nesakytumėt.

Sunku kažką pasakyti, nes šis darbas nesu aš. Mes esam du visiškai atskiri sutvėrimai. Jis tik visiškai neplanuotai į šią dimensiją atėjo per mane. Už jį nieko pasakyti negaliu. Tik žinau, kad tai jausmai, pojūčiai ir emocijos. Nerimas, pyktis ar neviltis, nukreipti tinkama linkme, gali išaugti į puikius dalykus. Tai atėjo iš vieno ir nenorėjo apkrauti kito paprasto žmogaus. Taip ir keliauja. Gal pajutot ir, tikiuosi, nepasilikot sau, išliejot šalia.

Visas šitas projektas man buvo labai smagi patirtis. Šio darbo tikrai neplanavau čia kabinti, bet kai sugalvojau įtraukti ir jus, motyvacija kaipmat atėjo. Maniau, kad tai labiau sukels neigiamą emociją, bet pamačiusi, kaip laisvai reiškiat įvairias mintis, supratau, kad iš bendrų mūsų emocijų ir susideda tai, ką siekiau perteikti.“