Su skaisčiais pavasario spinduliais į „1 kūrinio galeriją“ sugrįžo menas. Ketvirtadienį, balandžio 4 d., gimnazistė Vytautė Tumaitė iš I d pristatė savo kurtas miniatiūras. Gal gali atrodyti, jog mažo formato dailės kūrinys negali stipriai veikti žiūrovo. Tačiau pamačius Vytautės 3 K (Kantrybės, Kruopštumo, Kūrybiškumo) rezultatą, iš ne vieno žiūrovo lūpų pasigirsta „oho“. Pirmojoje miniatiūroje matysite estetiškoje ir idealiai sukomponuotoje erdvėje trijose lentynose sudėliotas knygas, kurios, atrodytų, kuria jaukią ramią kambario atmosferą, bet... Kodėl keletas krūvelių knygų padrikai sukritę ant grindų? Kokia istorija slepiasi už tokio tarsi atsitiktinio vaizdo? Kas šias knygas išvartė? Čia prasideda šios miniatiūros kuriama intriga, kurią kiekvienas žiūrovas gali interpretuoti savaip. Antrojoje miniatiūroje autorė kuria visai kitokią atmosferą, istoriją. Joje keletas objektų: langas su vaizdu į paplūdimį, palmė, banglentė, lova poilsiui, pasaulio žemėlapis kviečia žiūrovą atsipalaiduoti, svajoti apie atostogas. Unikalu ir savita, jog šiuos kūrinėlius Vytautė kuria labai estetiškai, derindama spalvas ir ornamentus, panaudodama antrines žaliavas. Knygų lapeliai suklijuoti tiksliai ir preciziškai, augalai vazelėse atrodo tarsi gyvi, o kambariai jaukūs, nors gyvenk. Miniatiūra, kaip meno forma, atkeliavusi iš rankraštinių knygų, Vytautės rankose atgyja ir žadina mūsų vaizduotę.
Vytautė apie save ir kūrybą: „Manęs klausė, kada aš pradėjau daryti miniatiūras? Į šį klausimą tikrai negaliu tiksliai atsakyti. Manau, pradžia buvo, kai mes su mama parsinešėme iš parduotuvės porą didelių sausainių dėžių ir pastatėme dviejų aukštų namą lėlėms. Tada man buvo 8-eri. Kodėl miniatiūros? Manau, taip gali labiau įsivaizduoti istoriją. Geriausios idėjos man gimsta naktį, nes ilgai neužmiegu ir svajoju. Jeigu idėja tikrai gera, aš ją iki ryto atsimenu. Pagrindinė kliūtis mano mintims įgyvendinti – laiko stoka. Bet jeigu aš nepametu idėjos savaitę, miniatiūra išeina dar gražesnė. Retai kada pagaminu ją tokią, kokį pirminį vaizdą turėjau. Sukūrusi miniatiūrą, džiaugiuosi savo darbu, nes nepaisydama visko, kas man trukdė, aš pagaliau tai padariau. Kiekvienoje miniatiūroje glūdi mini istorija, tačiau kiekvienas žiūrovas ją galėtų įsivaizduoti kitaip. Istorija gali labai pasikeisti, jeigu pridėčiau skirtingą akcentą. Pavyzdžiui, jeigu paplūdimio namelyje atsirastų knygų... Tada kiltų visiškai kitokios mintys: kas tos istorijos veikėjai? Kas nutiko? Kokia buvo atmosfera? Tad, pažiūrėję į namelį, jūs patys ir susikursite savą istoriją. Turiu nedideles dirbtuvėles, kur praleidžiu didžiąją dalį laisvalaikio. Šioms miniatiūroms panaudoju įvairiausias dėžutes (kartais sausainius perku vien tik dėl dėžutės). Mano dirbtuvėse galima atrasti visokių antrinių žaliavų: įpakavimų liekanų, dirbtinių akvariumų augalų, juostelių, senų žurnalų. Tėtis ten nesilanko, mama irgi retai užsuka. Taip ir gyvenu savo (ne)dideliame vaizduotės pasaulyje.“
Renata Miškinienė