Gimnazijoje veikianti „1 kūrinio galerija“ tai - mokinių saviraiškos erdvė, kurioje tiek kūrėjai tiek žiūrovai gali patirti įvairių dalykų. Kūrėjams čia yra galimybė parodyti savo vaizduotės rezultatus ir pakviesti žiūrovus per kūrybą diskutuoti įvairiomis temomis. Žiūrovams tai - galimybė praplėsti savo akiratį, patirti meno poveikį, prisijaukinti meną, pasitikrinti savo kūrybiškumą.

Lapkritį savo kūrybą galerijoje eksponuoja abiturietė Mingailė Matijaškaitė iš IVe. Šį mergina nuo vaikystės domisi animacija. Turbūt dėsninga, jog ir „1 kūrinio galerijoje“ Mingailė pristato išdidintą vieno kadro piešinį iš animacijos filmo. Kompoziciją sudaro dvi pasiruošusios kovai herojės, kurios atspindi skirtingus pasaulius. Jas skiria besiverianti praraja, jos kovoja skirtingais ginklais ir dėl skirtingų dalykų, tačiau joms yra svarbi kova. Tai ką mato žiūrovas piešinyje galima pratęsti žiūrėti abiejose paveikslo pusėse pakabintose mažose knygelėse, greitai verčiant puslapius veikėjai atgyja tarsi filme.

Mingailė, mergina, kurios pasaulis kupinas neišsenkančios vaizduotės. Jos dėka, ji sukuria įvairiaplanes ir įvairialypes kūrybiškumo išraiškas – jos sąsiuvinis pilnas įvairių veikėjų bei jų pasireiškimų. Panirti į Mingailės vaizduotės pasaulį yra keista, nuostabu ir netikėta. Be to, ji puiki piešėja, gebanti minimaliomis priemonėmis perteikti įtampą, kovą, veikėjų charakterius.

Mingailė apie save:

Kartais, kai realus pasaulis atrodo per daug nuobodus, imi ir susikuri savo.

Iš pradžių tai būna maži, salos didumo pasaulėliai, kuriuose pagyveni mėnesį, kitą, ir paskui susikuri naują... Bet vieną kartą sukuri kažką, ko nesinori pamesti. O kuo ilgiau tu gyveni su tuo pasauliu, tuo labiau jis plečiasi. Vietoj vienos salos atsiranda visa planeta, paskui atskira saulės sistema. Atsiranda to pasaulio istorija, kalba, veikėjai... Ir tai tęsiasi, formuojasi tol, kol supranti, kad tau kitų, naujų pasaulių nebereikia. Tu turi tą vieną ir jis toks platus, kad jame užtenka vietos visoms tavo idėjoms. Šis darbas – taip pat dalelytė mano pasaulio, kuris iki šiol vis dar plečiasi.

Kodėl transformacija? Nes nuo jos viskas ir prasidėjo. Na, ne visas pasaulis, bet mano meilė animacijai ir pieštam judesiui. Pasivertimų įvairovė ir galimybės, kuriuos aš pamačiau, pradėjusi jais domėtis, mane sužavėjo ir sukėlė norą pačiai kažką panašaus sukurti – panašaus, bet kitokio, naujo... savo. Kol kas diduma tokių idėjų vis dar glūdi giliai mintyse ir net šios, kurias dabar sukūriau, tėra sutrumpintas, supaprastintas variantas to, kas sukasi mano galvoje.

Kodėl dvikova? Nes man tai yra gražu. Aš nekalbu apie tas kovas, kur gali užsimerkęs ištaškyt kelis šimtus kulkų ir vis tiek į kažką pataikysi. Ne. Aš kalbu apie kovą kaip meną, kai priešininkai „šoka“ tarpusavyje, numatydami vienas kito judesius, veiksmus ir suspėdami į juos sureaguoti. Tai tokia kova, kurioje nėra masių, barikadų ar nurodymų iš viršaus. Tai kova vieno prieš vieną, šokėjo prieš šokėją, sielos prieš sielą.

Kartais sėdi ir galvoji – jaučiu, kad mano pasaulyje kažko trūksta, kažkas nesiriša, kažko dar reikia... ir rodos, atsakymas taip arti, taip šalia – o jo nėra. Bet tada ima ir pasivaidena juoda krentanti žvaigždė, susapnuoji keistą, bet jaukų namą smėlyje, brūkšteli kažkokį keistą sakinį sąsiuvinio paraštėje... ir supranti – tai buvo tos detalės, kurių man trūko! Juk jeigu aš nepanaudosiu to, ką prikūrė mano protas, tai kas daugiau? (Niekas iš mano pažįstamų nesuprato, kaip man naktį galėjo pasivaidenti juoda krentanti žvaigždė) Mano pasaulis vis dar kuriasi, plečiasi ir keičiasi – kaip ir kiekvienas žmogus. Ir aš dar ilgai jo nebaigsiu... tikriausiai niekad.