Pavasariop kūrybiškumo apraiškos ima tik intensyvėti. Kovo 29 d. „1 kūrinio galerijoje“ džiugiam susitikimui su nauju kūrybiniu darbu gimnazijos bendruomenę sukvietė III e klasės mokinė Fausta Džiugaitė. Drąsi ir nebijanti iššūkių mergina, niekada nelankiusi Dailės mokyklos, tvirtai apsisprendė ir savo kūrybinę idėją pateikė žiūrovams. Fausta ne tik, kad yra kūrybiška, ji yra kupina nenusakomos kosminės paslapties. Ir tai atsispindi jos darbe. Darbas susideda iš dviejų dalių: pagrindinis šio darbo akcentas – katinas, nužengęs iš kosmoso platybių, žaižaruojantis naktinio dangaus šviesuliais, jo kailis toks švelnus ir įtikinantis, jog norisi paglostyti. Katinas savo akis nukreipęs į milžinišką kosminę erdvę, kurioje atsiradusi balta katino formos tuštuma. Nieko nereikalingo, jokių išorinių vaizdinių – tik katinas ir kosmosas. Žiūrint į šį darbą kyla daug klausimų: ar mes visi „iškirpti“ iš kosmoso?, ar šalia mūsų gyvenančios paslaptingos būtybės katės turi kosminių galių?, kas mes tokie visatos platybėse? ... Neįtikėtina, jog tokiems esminiams pamąstymams mus gali paskatinti tik vienas darbas „1 kūrinio galerijoje“ .
Fausta apie save sako:
„ Mano darbas “atsirado” čia, nes norėjau įrodyti SAU, kad tikiu savo kūrybos galia.
Taip norėjau atskleisti dalelę savo kūrybinių minčių ir tai, ko galbūt, žmonės niekada nepagalvojo apie mane. Gal tai paskatins ir kitus kurti pagal savo standartus. Noriu palikti kažką, kad mane pažintų, o galbūt, ir atsimintų. Kai aš piešiu, lyg ir „įplaukiu“ į kūrybą, joje aš viską užmirštu, esu tik aš ir mano idėjos. Piešdama pamirštu išorinį pasaulį ir susikuriu erdvę, kurioje egzistuoju tik aš, kur nėra jokių taisyklių. Jokių piešimo mokyklų nelankiau. Piešti pradėjau pati, čia yra tik tai, ką jaučiu. Kartais, net pati nesuprantu, kaip tai virsta kažkuo maloniu mano, o galbūt, ir kitų akims. Kiekvienam yra pažįstamas jausmas, kai įsiliejame į aplinką, tarsi jaučiamės nepastebėti, tačiau, kai atsiskiriame nuo mus supančios erdvės, atskleidžiame tikrąjį save.
Katinas… Jo egzistencija būtų beprasmė, jei jį patalpinčiau į kosmoso erdvę. Manyčiau, jog tada abu piešiniai būtų beprasmiai. Čia katinas, žemės pasaulyje, išlipęs iš savos erdvės, atradęs kažką naujo, žvelgiantis į save iš šalies, nebesusiliejęs su visata, bet pats savo paslaptingumu įnešęs dalelę kosmoso į mūsų pasaulį.
Katinas… O kodėl būtent jis, tiksliai pasakyti negaliu. Galbūt todėl, kad mano gyvenime atsirado katinų. O galbūt, pasirinkau katiną, nes jis yra paslaptinga būtybė. Vieną akimirką jis gali būti ramus, meilus. O kitą - staigiai pasikeisti, tapti judrus, energingas, nenuspėjamas. Tai atitinka mano asmenybę !“.
