Nors kraštovaizdį nubalino pirmasis sniegas, šiandienos „1 kūrinio galerijoje“ aplinką šildo abiturientės Gabijos Kviklytės tapybos darbai. Sakoma, jog žmogus – būtybė, kuriai susidūrimas su visiškai naujais dalykais kelia vidinę sumaištį.
Susitikimas su šiuolaikiniu menu nepratusiam žiūrovui gali sukelti būtent tokią būseną.
Tačiau šiandien, niūrią lapkričio 23 d., ryški, spalvinga, prisodrinta šviesos Gabijos tapyba suteikė žiūrovams nepakartojamų potyrių. Gabija metė iššūkį galerijos konceptui ir žiūrovams pristatė net tris tapybos darbus.
Pirmo paveikslo centre su ausinėmis mergina, užmerktomis akimis giliai panirusi į save. Ypatingą paveikslo atmosferą kuria mėnulis ir nuo jo sklindanti šviesa. Tapybos maniera inspiruota impresionistams būdingos tapymo technikos: persidengiančiais daugiaspalviais ir daugiasluoksniais potėpiais kuriamas paveikslo ritmas bei faktūra. Mergina, taip įsigilinusi į savo vidinę būseną, jog išnyksta ją supantis pasaulis – tvyro tik jos jausmai.
Antrame nedidelio formato darbe perteikiamas pasirinkto peizažo grožis. Niekuo neišsiskiriantis gamtos motyvas, nutviekstas besileidžiančios saulės spindulių, įgyja visai kitokią prasmę. Žiūrovo akys klaidžioja po ramų ežero paviršių, kupiną šviesos atspindžių, paglosto pakrantėje augančias žoles, nuklysta į tolumoje žaliuojantį krūmą ir vėl nardo vakaro saulės šviesoje. Atrodo, žiūrėtum ir žiūrėtum, - tiek energijos, ramybės ir šviesos.
Trečiame paveiksle mėgaujamės vaizdu, prisodrintu tekančios saulės šviesos. Tapymo maniera čia dar ekspresyvesnė – autorė tapo mentele, kurdama tviskėjimo įspūdį. Saulės šviesa tokia stipri, jog atmosferą pripildo begalinio džiugesio. Netgi įbridusios į jūrą kalnų uolos atrodo jaukios buveinės. Žaižaruojantis jūros paviršius skatina panirti į jos vandenis. Kiek spalvų, atspalvių ir judesio.
Akivaizdu, jog Gabija šviesos, atmosferos kūrimo meistrė. Buvo jautru žiūrėti, kokias stiprias emocijas sukėlė žiūrovams šie darbai. Kai kam teko iš grožio ir ašarą nubraukti...
Gabija apie save:
Mes viską matome skirtingai, tad ką čia išvysite ir pajausite, yra tik jūsų interpretacija. Nemanau, jog turiu kažkokią tikslią mintį, kurią noriu išreikšti savo kūryba. Nebegaliu paleisti dailės mokykloje atrastos tapybos technikos. Ši kūryba gali išreikšti mano požiūrį. Kai nusiperku drobę, imu mąstyti, ką galėčiau pavaizduoti. Be eskizų ar susigalvotų spalvų, prieš akis matydama idėją, pradedu kurti. Nieko nesitikėjimas nesukelia nusivylimo. Mano darbai – paprasčiausias atsitiktinumas ir tam tikrų akimirkų atspindžiai.
Kita vertus, tikiu, jog kūrybą skatina dvasinė kančia, vidinė sumaištis, tai daug stipresnis jausmas už laimę. Visus šiuos darbus atlikau sudėtingomis gyvenimo situacijomis, kuriose reikėjo smarkiai pasistengti dėl savęs išsaugojimo. Tad tapyba, neskaitant meditacijos, gamtos ir muzikos, lyg vaistas, galimybė išreikšti save ir nelaikyti emocijų viduje. Tapydama jaučiu euforiją, atgaivą. Paskęstu spalvose, to momento emocijose, ir tas jausmas, jog užuot tuščiai leidusi laiką, kuriu – taip džiugina, kelia palaimą.
Taigi, savo darbais noriu paskatinti nebijoti klysti, neieškoti tobulumo, išbandyti viską ir taip atrasti savo kelią. Svarbiausia entuziazmas, valia ir kantrybė, o ne talentas. Linkiu, jog visą laiką jaustumėte vasarą, kvėpuotumėte miškais ir kad nuo juoko skaudėtų žandus.
