Metų ratui sukant link pabaigos, gyvenimas lekia nesustabdomu greičiu, tačiau gruodžio 14 diena „1 kūrinio galerijoje“ tapo išskirtine - abiturientė Severina Vaičiūnaitė sustabdo pašėlusį lėkimą ir savo kūriniu skatina pažvelgti į save. Ji žiūrovams pateikia autorinę dailininko knygą - istoriją apie žiūrėjimą į vandenį. Tai - ne rašytinė knyga, kurioje svarbus tekstas. Tai - įžvalgos, jausenos, būsenos, kurias autorė įvairias kūrybiniais pavidalais fiksavo savo kūrinyje. Kūrinį sudaro keletas elementų: pagrindinė knyga, kurią žiūrovai gali paimti į rankas ir vartyti, eksponuojama dėžėje, kuri tarsi suteikia rėmus laisvai ir besiveržiančiai žmogaus dvasiai; trys fotografijos vandens tema pateikiamos už ribų, pasakoja koks prasmingas ir jautrus autorės santykis su vandeniu; o tekstai paraštėse įprasmina būtį: „...dažnai žiūriu į vandenį.../ ... ir vis dar mokausi plaukti...“; šildanti šviesa apibendrina ir sukuria jaukumo įspūdį.
Severina sako:„ Žiūrėjimas į vandenį man yra svarbus, kaip savęs pažinimo būdas. Juk, kol nebuvo išrastas veidrodis, žmogus savo atvaizdą matydavo tik vandenyje. Žmogus kaip vanduo, nuolat kintantis, atsinaujinantis, besiveržiantis ir ramiai tyvuliuojantis mane domina." 
Atvirai ir ramiai besikalbėdama su žiūrovu apie vandenį ir žmogų, Severina kviečia kiekvieną rasti laiko pabūti su savimi.