Šiuo metu man 18 metų 3 mėnesiai ir 25 dienos. Kažkodėl būtent šiemet pajutau kaip greitai bėga laikas. Galėčiau prisiekti, kad dar vakar buvau šeštokė ir klijavau lipdukus į atsiminimų sąsiuvinius, o šiandien, bijodama net mirktelėt, braižau kotangentoides. Vargiai beatmenu kada viskas pasikeitė. Taigi, jei jums kas nors pasakys, kad po aštuoniolikto gimtadienio viskas lieka taip pat (visokių vairavimo, rinkimų ir kitokių teisių čia neįskaičiuoju) - netikėkit. Vos sulaukus akivaizdžią brandą liudijančio amžiaus, ėmiau jausti kažkokį nerimą ir lyg krūmas želiančią nostalgiją. Negana to - aplinkiniai žmonės darosi vis gražesni ir gražesni, o mokykla ir savas kiemas kažkodėl ėmė „šviest ir šildyt“ visai kitaip negu anksčiau.  Dabar Anykščiuose matau daugybę man naujų dalykų. Šiųmetis pavasaris tarytum mane įspėja, kad aš per tiek metų taip ir nepažinau to, kas visai šalia manęs. O labiausiai savo senjorų kaimynų ir kitų miesto senbuvių. 

Gyvenimas mažame mieste žavus tuo, kad visi vieni kitus kažkaip pažįstame ar esame susiję. Bet dar prieš kelias dienas Alfonsos Burneikienės pavardė man visiškai nieko nereiškė. Tačiau mano tėvams ji puikiai žinoma. „Gera moteris, labai daug dirba invalidų draugijoj, moko žmonės rankdarbių. Rodos kažkada buvo „pradinukė“.  Teisybė, Alfa tikrai kažkada dirbo pradinių klasių mokytoja mano mokykloje. Buvo nuspręsta: keliausime pas ją tik merginos. Neprašovėm - moteriška kompanija buvo kaip tik tai, ko reikėjo. 

 Birželio 6 d. rytą Anykščių Jono Biliūno gimnazijos skirtingo amžiaus merginų grupė vykdėme projektą „Kartų dialogas mokykloje“. Mums rūpėjo susipažinti su šia garbaus amžiaus moterimi ir pasikalbėti apie moteriškus dalykus: ko mes visos nepaisant amžiaus trokštame?, kaip reikia gyventi, kad senatvė taptų prasminga?, kokios vertybės mums moterims rūpi?, kaip pasikeitė moters gyvensena?, o kaip senti nori tu? Susitikimas įvyko itin moteriškoje erdvėje - A. Burneikienės sode.

Jau pirmą valandą paaiškėjo, kad su Alfa visos turim daug bendra. Beveik be jokių pastangų, labai greitai „apsitrynėm“. O kai apsiginklavusios pirštinėm įpuolėm į daržą, liežuviai tiesiog atsirišo. Taip jau yra, kad kiekvienos iš mūsų (bent jau savaitgaliai) dažnai pralekia soduose ir daržuose, tai kur čia neaptarsi pupų dygimo ar nepaklausi „kas per keistas augalas pasodintas ten, kampe“? Keista, bet nesvarbu, kiek tau metų: daržas yra ta vieta, kurioje visada rasi ką aptarti. Supratu, kad didmiesčiuose tai tikriausiai neveiktų, bet Anykščiuose didžioji dalis žmonių gyvena panašiais dalykais. 

Net keista prisipažinti, bet Alfa mane nustebino tikrai daugiau kartų, nei tikėjausi. Žinote, daugelis mano bendraamžių be mokyklos dar spėja lankyti vieną, du, na, gal tris užsiėmimus. O štai Alfa – aktyvi invalidų draugijos narė, priklauso gėlininkų ir moterų klubui, dažnai rengia savo rankdarbių parodas, moko kitus, priklauso „Trečio lygio universitetui“ ir dar spėja savo sodą ir daržą apeiti. Dabar man tikrai gėda už kiekvieną kartą, kai sakiau, jog „neturiu laiko“. Taip pat, jei kartais sutiktumėt Alfą, nenustebkite jos pasakojimuose dažnai išgirdę minint „feisbuką“ ar tiesiog internetą. Pensininkai, mokantys naudotis kompiuteriu, kai kuriems tikrai ne naujiena, bet Alfa apie technologijas kalba taip, kaip mano draugės: „mačiau, kad vakar jis/ji naujų nuotraukų įkėlė“,“ medžiagos rankdarbiams susirandu internete“, „ir su draugėmis gyvenančiomis kitur susirašau kompiuterio pagalba“. O paklausta, kas neleidžia atitrūkti nuo šiuolaikinio pasaulio nuolatinio kitimo, tik kukliai prataria – „gyvenu anūkų problemomis“. 

Nesuprantu, kaip galėjau pamiršti parašyti, jog vos išvydusi Alfą, pamačiau nuostabų nesenstančio moteriškumo pavyzdį. Ji kupina švelnios elegancijos, bet drauge be galo žaisminga ir nenustygstanti vietoje. Buvo taip smagu pakikenti klausantis apie jaunos merginos širdies nuotykius beveik prieš 50 metų - jie visai nesiskiria nuo mūsiškių. Dabar, prisiminus, kaip kažkam Alfos užklausus apie tai, „Kaip susirasti gerą vyrą?“, man iš rankos iškrito sūrio gabaliukas, o kitos merginos tikrai įtempė ausis kiek galėjo - suima juokas... Ir vis dėlto Alfa mums patikino, jog vyrą renkamės mes moterys.

Tą popietę išmokau ir supratau daug dalykų. Tačiau vienu, ypač svarbiu, esu užtikrinta labiau nei kitais. Kartų dialogas tarp moterų nėra sudėtingas. Moteriškumas, kuris lyg raktinis žodis apima daugybę dalykų, mus vienija kasdien. Mada, sodininkystė, padūsavimai dėl meilės, rankdarbiai, vaikai ir anūkai, virtuvės reikalai – amžinosios moterų aktualijos. Ir nors viskas kasdien keičiasi, kiekviena karta (jokio skirtumo ar tau 15, ar 75) kuo nors dalinasi, galbūt kažkuo negirdėtu, bet labai naudingu. Visai kaip tądien, kai visos, nuo jauniausios iki vyriausios gimnazistės, ilgiau nei buvo planuota užtrukom svetingam sode ir nemirksėdamos klausėm, juokėmės ir svajojom.  

Mes tądien gavom labai daug (norėčiau tikėti, kad šį tą ir palikom). Pirmuosius savo žingsnius į kitus susitikimus. Galbūt planuotus, o gal visai netikėtus, tačiau laukiamus. Manau, nemeluosiu sakydama, jog visos savaip supratome - moteriškumas yra mus vienijanti ir niekada nesenstanti paslaptis, o vertingas paslaptis reikia saugoti. Tik visai pokalbio pabaigoje Alfa išsidavė, jog savo senatvę įsivaizdavo kaip kasdienį beprasmišką žiūrėjimą pro langą. Šiandien Alfa sensta (netinkamas čia tas žodis, greičiau, jau bando pavyti vis besikeičiantį pasaulį) oriai. Taip, kaip tai norėčiau daryti ne tik aš, taip, kaip to tikimės mes visi.  

P. S. Jei kam įdomu, tai dar išmokom kaip be chemijos lengvai atsikratyti skruzdžių darže ir iškepti saldų naminį sūrį. Bet tegul tai lieka kitam kartui... :)

• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
• 
•