"Kiekvienąkart „1 kūrinio galerijai“ paskelbus apie naujo darbo atidarymą, neabejojame, jog ir šįkart bus pateiktas savitas jauno kūrėjo darbas.  Kaip įvardinti šį unikalų reiškinį, jog metai iš metų mūsų gimnazijoje atsiranda vis nauji jauni žmonės, gebantys savo idėjas pavaizduoti meniniu kūriniu? Kūrybos būtinybė? Noras save realizuoti? Ar tiesiog negalėjimas ne kurti?...

Gabrielė Vetkinaitė, stojusi į akistatą su žiūrovu,  drąsiai pristato tapybos darbą, kuriame aiškus, atviras, ramus jauno žmogaus žvilgsnis. Veidas padalijamas į dvi drobės dalis – ar tai vientisas ir harmoningas jauno žmogaus pasaulis? Abi dalys susijungia į visumą per centrinę paveikslo ašį, kas įtikina, jog vaizduojamas žmogus turi tvirtą savo gyvenimo pagrindą, nors, akivaizdu, jog jis dar ieško. Vaizduojamo žmogaus charakterio ypatumus padeda puikiai išreikšti unikali Gabrielės tapybos technika - judrus potėpis, sukurtas aliejinius dažus tepant mentele,  sukuria gyvybingo, mąstančio, ieškančio žmogaus įspūdį. Spalvinis koloritas nėra prisodrintas spalvų – vyrauja juoda, pilka, mėlyna, ruda ir jų pustoniai. Ši spalvinė gama tik padeda išreikšti, jog šios būtybės pasaulis mėgaujasi pustoniais ir jausmais.

Nemanau, kad verta daugžodžiauti, juk tiems, kurie pažįsta Gabrielę, šis darbas yra tik vienas iš priminimų, kokia tikra, savita ir žmogiška ji yra, o tiems, kuriems dar neteko jos pažinti,  kūrinį ir pačią Gabrielę apibūdina jos pačios mintis, kuri kilo kaip atsakymas į atsimintus žodžius iš knygos - ,,Kaip žvelgia žmonės, kurių mintys labai toli?‘‘ Taip žvelgia žmonės, kurių mintys labai toli.“

Gabrielė sako:

Lipu laiptais į antrąjį savo namų aukštą. Kadangi kambariai dar neįrengti, turiu teisę ištepti bet ką ir žinau, kad šia ,,privilegija‘‘ tikrai pasinaudosiu. Įjungiu darbininko paliktą lempą, kuri visuomet man priminė filmavimo aikštelės rekvizitą. Akimirksniu apsupa geltonos šviesos, nerūpestingai išmėtytų daiktų ir aliejinių dažų kvapo sukeltas jausmas, kurio aš taip ilgiuosi. Kodėl taip ilgai čia nebuvau? Rodos, nėra nuostabesnės vietos, malonesnio kvapo ir jaukesnio apšvietimo. Bet lengviau randu molbertą, nei atsakymą į šį klausimą. Prasistumdau baldus ir kitus kelią užstojusius daiktus. Dabar viskas priklauso tik nuo mano rankų, kurioms įsakinėju jau nebe aš.

...

Manau, jog kai kurie kambariai turi likti neįrengti. Jei vertintume pagal skalę visas vietas kuriose būname, čia aš būčiau gryniausia savimi. Niekur kitur nesijaučiu laisviau.

...

Rezultatas mane nustebina. Nuostaba ne iš pasigerėjimo. Tiesiog keista, kaip rankos taip gali. Judesių ir dažų pagalba jos sukūrė žmogų, kurį aš, rodos, matau pirmą kartą. Ir netikėtai mintyse šmėsteli iš mėgstamos knygos įstrigę žodžiai: „Kaip žvelgia žmonės, kurių mintys labai toli?“.

...

Taip žvelgia žmonės, kurių mintys labai toli