Pirmas žingsnis tikriausiai pats sunkiausias. Baisu. Nežinomybė gąsdina savo būtimi, o į galvą skrenda patys niūriausi scenarijai...

   Lūžio taškas palieka dvi galimybes:      atsitraukti arba žengti antrą žingsnį į priekį.

Tikėjaisi, kad dabar bus lengviau? Palauk! Čia tik kelio pradžia... Ar jauti kaip Tavo pėdas, rankas plaučius, mintis ir širdį kausto baimė? Nerimo užvaldyta širdelė daužosi, mėgindama pabėgti iš Tavo sukaustyto kūno. Ženki žingsnį...

   ... ir pabandyki savo iš baimės išsprogusiomis akimis pamatyti, kas slepiasi už to rūko, pritvinkusio ašarų lašiukų. Nesimato žmonių, tik siluetai: pilki, tylūs ir niūrūs, jie slepia savo neįmintas paslaptis. Bandai juos įžiūrėti? Tau teks prieiti arčiau...

   Dar vienas žingsnis. Sunku suprasti, kodėl, bet jis lemtingas. Kažkas įvyko. Gal žvaigždės atsidūrė tame mėnulyje, o gal tolimoje saloje, kur amžinai šilta ir lengvos bangos glosto pakrantės smėlį, tarp ryškiaspalvių gėlių suplazdėjo dar ryškesnis drugelis... Nors gali būti, kad paprasčiausiai gerai išsimiegojai, kai sapnų močiutė nuaudė juostą, kurios raštuose mirgėjo nenusakoma šiluma, ir jos dalelę išsinešei į ryto šviesą...

   Pastebėjai, kad kažkur pradingo žemė? Ledas, kaustęs Tavo kojas, jau seniai nutirpęs. Nukrito paskutinės snaigės ir įsiveržė žalias žalias pavasaris... Tu jau nebe eini, o bėgi. Tu ne bėgi, o skrendi! Tai beprotiška. Kitiems gali atrodyti kvaila... bet tokie kiti lieka kažkur toli toliuos tolimuos... Skraidai, nardai tarp debesų ir geri kiekvieną minutę, sekundę, milisekundę, mikrosekundę...

   Norėtum, kad tai truktų amžinai, bet... klaidingas žingsnis.

   Tu klumpi.

   Keliesi.

   Žengi pirmą žingsnį...